Читать онлайн «Silva Rerum»

Kristina

Sabaliauskaitė

SILVA

RERUM

Romanas

baltos lankos

I

Tą karštą 1659 Viešpaties metų liepą Kazimieras ir Uršulė Norvaišos pirmą kartą pamatė mirtį. Nors mirtis juos supo jau kelias savaites, dešimtuosius metus skaičiuojantys dvynukai pirmąkart pažvelgė jai tiesiai į pilką judantį veidą ir, galima sakyti, tasai kelias akimirkas trukęs pasimatymas nulėmė tolesnius jų abiejų likimus.

Viskas prasidėjo keliomis savaitėmis anksčiau, kai padvėsė jų

numylėtas katinas Mauricijus, rainas ir atsišėręs padaras, lydėjęs juos nuo lopšio ir kantriai, įtraukęs nagus, tarsi filosofas stoikas kentęs visas jų išdaigas. Taip pat ir mėgstamiausią - vienam jį beniur-kant, kitas skaudžiai timptelėdavo už uodegos. Užkluptas iš netyčių, Mauricijus paklusdavo prigimčiai ir, pamiršęs visą mažvaikiams rodomą katinišką atlaidumą, nuožmiai raitydamasis apdraskydavo jį laikantįjį glėbyje. Dažniausiai kliūdavo Kazimierui, mat Uršulė

turėjo įstabų gebėjimą nutaisiusi angelišką veidą iš pasalų truktelėti katinui už uodegos; kitais gi kartais jie smagindamiesi Mauricijui pririšdavo prie uodegos kokių barškalų ar kietai susupdavo vargšą kniaukiantį įnamį it kūdikėlį į palą. Paskutinį kartą jie patys prisi-

žaidę, nes suvystė Mauricijų ir niekam nematant kuo atsargiausiai apkeitė su lopšyje gulinčia naujagime sesute. Žindyvė, aptikusi suvystytą katiną, ėmė klykti nesavu balsu, dvynukai raitėsi ir kvykė

5

K r i s t i n a S a b a l i a u s k a i t ė

iš juoko, o vėliau nesavais balsais spiegė periami, mat šia pavojinga išdaiga išklibino net nepajudinamą savo tėvo, Jono Motiejaus Norvaišos, kantrybę.

Tačiau vieną rytą Mauricijus šaukiamas neatsiliepė įprastiniu murktelėjimu ir tursendamas stačia uodega neišniro iš netikėtos pakampės. Dvynukai, gerą pusdienį ieškoję Mauricijaus po visą dvaro rūmą, galiausiai rainąjį draugą aptiko už virtuvės trobesio, kur juos pasivadino išsigandęs šaltyšiaus Jonelis. Sutūpusi trijulė įdėmiai apžiūrėjo ir pabaksnojo mirties šalčio surakintą pastirusį Mauricijų, ūmai visą kietą ir nebeatpažįstamą, vos pražiotu snukiu, kuriame pamėkliškai bolavo aštrūs dantys. Dvynukai ne pirmą kartą matė

dvėselieną, o ką jau kalbėti apie Jonelį, garsėjantį paukščių kilpų ir visokiausių spąstų smulkiems padarėliams rentimu, tačiau viena yra matyti nudvėsusį kurmėką ar į langą prisitvojusį svirbelį, o visai kas kita - jaukųjį Mauricijų, susirangydavusį ant kaldros jiems šildyti kojų, o dabar atrodantį tarsi šaltas, kietas ir nedraugiškas daiktas, atkeliavęs iš negyvųjų daiktų pasaulio. Iš visiškai svetimo, bjaurių

kvapų ir šaltų vaškinių paviršių pasaulio, kuriam priklausė ir siaubą keliantis sudžiūvęs nežinomo Jeruzalės kankinio pirštas suskilusiu geltonu nagu, saugomas dailiame paauksintame ir įstiklintame namų koplytėlės relikvijoriuje. Nors brangiai įgytą relikviją gaubė