Читать онлайн «Perėjusi pragarą»

(Šeron Sala),

New York Times bestselerių autorė, parašė jau daugiau nei septyniasdešimt penkis romanus, puikiai vertinamus ne tik skaitytojų, bet ir kritikų. Ji penkissyk tapo prestižinio American Writers of Romance RITA apdovanojimo finaliste, penkis kartus jai buvo skirtas National Reader’s Choice apdovanojimas, penkis kartus laimėjo Colorado Romance Writer’s asociacijos apdovanojimą už meistriškumą ir daugelį kitų. Puikūs Sharon Sala romanai pavergė viso pasaulio skaitytojų širdis. Jos kūryba neretai lyginama su Noros Roberts dėl panašaus rašymo stiliaus ir vyraujančio įtempto siužeto. Sharon Sala gyvena Oklahomoje. Laikas, praleistas su šeima, teikia rašytojai didžiausią džiaugsmą, tačiau išspausdinus pirmąjį romaną jos gyvenimo būdas pasikeitė iš esmės. Sharon patinka kurti istorijas ir dalytis jomis su skaitytojais.

Šios istorijos herojė – stipri ir nepriklausoma. Tai moteris, kuri dirba savo darbą, rūpinasi savo reikalais ir niekieno neprašo leidimo.

Aš seniai tikiu, kad Dievas, sukūręs vyrus fiziškai stipresnius, moterims atidavė didžiausią stiprybę. Gebėjimą viską iškęsti ir toliau atkakliai eiti į priekį. Savo skaitytojams, žinantiems, kokios svarbios man yra mano knygų herojų nuostatos, noriu pasakyti: aš ilgai mąsčiau, ką išaukštinti šioje istorijoje. Į galvą ateidavo žmonių grupės arba atskiri asmenys iš mano gyvenimo, vis dėlto niekas nepakeitė apsisprendimo dėl šios herojės – Ketės Diuprė. Taigi nusprendžiau.

Jos ir visų į ją panašių moterų vardu – moterų, tapusių neapsakomo žiaurumo aukomis ir nesulaukusių teisingumo – skiriu šią knygą Tau.

Tamsiausiomis valandomis, liūdniausiomis dienomis, begaliniam laikui bėgant pro šalį, kai pamanysi, jog esi šiame pasaulyje viena, žinok: Dievas, kuris suteikė Tau stiprybės išlikti, yra su Tavimi, jis yra Tavyje ir Tu niekada viena neliksi.

Džimį Frenksą apėmė bloga nuojauta.

Tik kai atmerkęs akis beveik prie pat nosies pamatė blizgančias juodas akutes ir ilgus ūsus, suprato vėl padauginęs. Jis pabandė smogti nelemtam padarui, tačiau šis spruko slėptis už tuščių dėžių, sukrautų skersgatvyje, kur jis ką tik praleido naktį.

Skonis Džimio burnoje visiškai atitiko dvoką skersgatvyje. Stengdamasis nekvėpuoti jis svyruodamas atsistojo ant kojų. Dabar jau galėjo atidžiau apžvelgti supančią aplinką. Tai buvo ne Hiltonas. Džimis nežinojo, kaip čia atsidūrė, netgi nežinojo, kur yra tas čia, tačiau buvo visiškai aišku, kad jis šiukšliname skersgatvyje tarp dviejų apleistų namų.